Atsikėlę ištašėm į Campus Valla. Kelią radom nesunkiai, tačiau jautėmės lopeliai eidami pėstute, nes visi masiškai važiuoja dviračiais. Keliai visur tobulai lygūs, su riedučiais galima varyt į paskaitas. Taigi vienas reikalingiausių dalykų čia – dviratis. Būtinas pirkinys. Tačiau dar labiau mums reikia gyvenamosios vietos.
Taigi su Arnu, Evelina ir Lijana nuėjom į reikiamą vietą, susirinkom auditorijoj su daug aukštyn žemyn važinėjančių lentų ir balkonu. Žodžiu, auditorija tikrai nebloga (kaip ir visas universitetas, reiks kada pafotkint, kol dar saulės daug). Tokia gera, kad tikrai matau ten stovint Tamulevičių ir vedant paskaitą, netgi buvo durytės, iš už kurių galėtų pasirodyt ponas Zenonas su savo paslaptingais daikčiukais:D Ilgai neužsibuvom, nes atėję traukėm korteles su A, B, C, D, E ir F raidėm, mergaitės geltonas, berniukai žydras, ir taip buvom suskirsyti į grupes pas skirtingus dėstytojus trijų savaičių EILC kursams. Mudu su Arnu pakliuvom į tą pačią grupę. Taigi per tas porą valandų (kurios tikrai gerokai nubaidė, nes ta kalba tai ne pyragas) išmokau paklausti žmogaus, koks jo vardas ir prisistatyti pati, paklausti iš kur jis, kiek jam metų, kokiomis kalbomis kalba ir panašiai. Žodžiu, pagrindų pagrindai. Ir tas išmokimas toks – paklausk dabar ir neprisiminsiu. Tarimas švelniai tariant nesąmoningas, nesuprasi, kaip kirčiuot, čia nukanda galūnės, čia priekius, žodžiu, tikrai nelengva. Nors šiokios tokios vokiečių kalbos žinios palengvina gyvenimą. Pažiūrėsim, kokia iš manęs humanitarė. Man rodos, reiks pakalt biški. O kai prasidės normalūs mokslai, bus atgaiva sielai. Ir liežuviui:D
Kalbant apie vokiečių kalbą, mūsų būrelyje daug vokiečių (Tyskland!). Dabar pabandysiu išvardinti visus, esančius mūsų grupelėj ir pasakyt, iš kur jie yra. Tataigi: Julia iš Vokietijos, Tobias iš Vokietijos (toks fainas, švelniai metalistas), Maurice iš Prancūzijos, Dėdė Danas iš Danijos (įsirovė kažkaip ten vėlai, vardo tikrai neišgirdau, jam 44 metai, atvarė pasimokyt kalbos), Daniel iš Vokietijos (kurį kažkodėl išvarė į kitą grupę, kažkokie nesklandumai), Maxim iš Prancūzijos, Sebastian iš Vokietijos (iš pažiūrėjimo tai toks biški panašus į mano gnomą Kaune) Christian iš Vokietijos, Rafaela irgi iš Vokietijos, Zuzana iš Slovakijos, Kažkokia pana, kuri irgi prisijungė vėliau ir neišgirdau nei jos vardo, nei iš kur yra, Victor iš Ispanijos, Laura iš Italijos (primena biški DaviDavi, bet tikriausiai tik todėl, kad to noriu:D), Lena iš nebepamenu kur, Tibu iš Belgijos, Michael iš Austrijos, Shveta irgi iš Austrijos (Vienos universitete kietus dalykus mokosi), Arnas fron Litauen ir aš. Ir dar, man rodos, vieną tikrai praleidau, tik, aišku, dabar nežinau, ką:D šitiems kalbos kursams liepė nusipirkt knygas, ir už jas dvi nulupo 595SEK. Košmaras kažkoks. Tai nusipirkom rinkinuką ant visų keturių, bandysim kažkaip dalintis. Gerai, kad bent penkis sąsiuvinius gavom dovanų kaip bonusą už tai, kad už daug perkam. Dar per kažkurią pertraukėlę nubėgom į Zenith building, ten pasidariau studento pažymėjimą – universiteto ID kortelę. Vietoj nufotografavo, staigiai išspausdino. Dabar jau galiu registruotis visur studijoms, egzaminams, tačiau, kaip jau sakiau, be interneto kaip be rankų...
Po paskaitos buvo susirinkimas didelioj auditorijoj, ten supažindino su vieša tvarka, papasakojo visokių naudingų dalykų, kuriuos reiks padaryt, bet vėlgi - be interneto baisiai sunku, greičiau neįmanoma net. Bendrabučio, aišku, irgi nedavė, tik papasakojo dar kartelį viską tą patį, ką jau žinau ir ką bandžiau. Na, kas mane pažįsta, žino, kaip staigiai aš pradedu pergyvent dėl tokių dalykų. Tai va, labai laikausi kol kas:} bandysiu kuo greičiau susitvarkyti telefoną su vietine kortele, susirasti krūvą telefono numerių ir skambinėti visiems nuomotojams iš eilės kartu su Lijana ir Evelina.
Po truputį susipažįstam su žmonėmis, nes vis sukinėjamės tarp tų pačių veidų. Tikrai daug protingų žmonių. Beje, mes tarp jų – vieni jauniausių. Amžiaus vidurkis apie 24metus. Šiaip ne taip buvau pasigavus internetą, nes nešiausi laptopą ir pagaliau pavyko prisijungti. Bet kompas labai greit išsikrovė, nes junginėjau jį daug kartų ir džiaugiausi tik porą minučių išėjus į lauką po visų paskaitų. Tik persimečiau keliais žodžiais su mamuku, kuri tikriausiai jau budi prie skaipo, žadėjo man atsiųst paštu lietuvišką kortelę, kad galėčiau žinutę į namus parašyti. Pergyvena mamukas labai, laiškų prirašius... Labai labai noriu pakalbėt su visais, pasėdėt skaipe sau visą mielą vakarą, tačiau toli gražu dar iki to. Ir su kitais susisiekt nelabai išeina, kažkur be tikslo vaikščiot ir dairytis nelabai turiu jėgų, nes pavargau per dieną su kuprine ir kompu ant pečių, o ir galvoje nelabai yra vietos – sukasi švediški žodžiai ir sąrašas dalykų, kuriuos dar reikia būtinai padaryt.
Taigi po trumpos malonumo akimirkos ir pokalbio su mamyte šaudžiau su Arnu namo. Nusipirkom tikrai šlykščių dešrelių ir aplankėm dviračių prekeivį prie prekybos centro. Kalnas dviračių, dauguma tikrai vogti, pigiau 700SEK nieko neduoda. Nu ir tas pardavėjas toks tikrai visiškai nekeliantis pasitikėjimo:D Grįžę šiaip ne taip pakapojom šlykščių dešrelių su makaronais. Ta prasme, tokių šlykščių, kad tikiuosi, jog vakare nebus bloga. Po tokių įspūdingų pietų sutikom kaimynę Bonny, kinietę, kuri man už 60SEK pardavė pagalvę, ir patalynės komplekčiuką, o Arnui davė interneto kabelį. Taip džiaugiausi, taip džiaugiausi, o interneto pasijungti vistiek nepavyko... Bonny Arnui parodė parduodamą dviratį, tai jis sakė, kad ims. O aš toliau laukiu laukiu geresnių laikų:D Aišku, norisi, kad kuo greičiau viskas susistotų į savo vietas – kad būtų kur gyvent, būtų dviratis, būtų internetas ir galėčiau atlikt visas registracijas bei pakalbėt su jumis visais, kad būtų pastovumo ir tvarkos. Tačiau turiu savo kampą pas Arną, esu pavalgius – viskas kaip ir gerai. Nes mačiau tokių, kurie į paskaitas vaikšto su tais didžiuliais lagaminais su daiktais. Juos tai tikrai užjaučiu.
Apibendrinimui, daiktas, kurį reikėjo pasiimt: kuprinė. Rodos, kad nei suknelės, nei rankinė nebus reikalingi minant dviratį. Patalynę nusipirkau (beveik), maisto indelių radau išmestų tam stebuklingam „recycle storage“ kambarėlį. Dar gerai būtų koks nedidelis lietuvių-švedų žodynėlis.
Pastaba sau: reikia daugiau fotkint!
Fun Fact: mano login universiteto sistemoj - redli314. Pi skaičius!:D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą